Kodėl prieš mane pasamdant reikia atrankos ar bandomojo filmavimo?
Paraiška nėra užsakymas.
Nuotraukos gali parodyti, ar žmogus galėtų tikti vizualiai. Žinutės gali parodyti, ar jai patinka idėja. Nei viena, nei kita nepasako, kokia ji iš tikrųjų būna kambaryje, ar gali vaidinti, ar gerai bendraujame ir ar gali atlikti tai, ko reikia, kai kamera jau filmuoja.
Tam ir skirta atranka.
Tikra produkcija gali apimti kelionę, apgyvendinimą, lokacijas, įrangą, kitą atlikėją ir daug planavimo. Mažai prasmės visa tai kurti aplink žmogų, su kuriuo abi pusės dar iš tikrųjų nedirbo. Mažesnė atranka mums abiem suteikia kontroliuojamą būdą išsiaiškinti, ar projektas realus, prieš įsipareigojant brangiai jo versijai.
Pirmoji dalis paprastai yra pokalbis. Žinoma, aš kalbinu ją, bet ji kalbina ir mane. Kalbame apie idėją, ko ji iš tikrųjų nori iš darbo, kas jai smalsu, ko nenori, publikavimą, privatumą, kelionę, atlygį, tyrimus, kai jie reikalingi, ir kas dalyvaus.
Bandau suprasti, ar ji supranta, į ką pretenduoja, ir ar yra tikros kūrybinės chemijos. Ji turėtų aiškintis, ar bendrauju taip, kaip leido tikėtis svetainė, ar atmosfera normali ir ar ji vis dar nori su manimi dirbti, kai nustoju būti svetaine ir tampu tikru žmogumi, sėdinčiu priešais ją.
Tada yra vaidyba, jei projektui jos reikia. Galiu paprašyti pasakyti replikas, reaguoti į režisūrinius nurodymus, parodyti sutrikimą, baimę, trauką, pyktį, dvejonę ar bet kurią emociją, nuo kurios priklauso vaidmuo. Modelė nuotraukose gali atrodyti tobulai ir visiškai išnykti tą akimirką, kai reikia kalbėti. Būna ir priešingai. Paprastas portfolio gali slėpti žmogų, kuris tampa nepaprastai įdomus pradėjęs judėti, kalbėti ir įsijausti į personažą.
Būtent todėl nemėgstu atrinkti vien pagal nuotraukas.
Atrankoje dokumentai ir pinigai taip pat nustoja būti abstraktūs. Tapatybės patikra, produkcijos dokumentai, sceninis vardas, jei jis aktualus, naudojimas, publikavimas ir tikrosios projekto ribos turi būti suprantami. Jei pati atranka apmokama, susitariama ir dėl honoraro bei mokėjimo tvarkos.
Ir taip, eksplicitiniam darbui gali būti eksplicitinis bandymas prieš kamerą, jei dėl to susitarta iš anksto.
Nėra prasmės apsimesti kitaip. Jei žmogus svarstomas produkcijai, kuriai reikia tikro seksualinio atlikimo, man gali reikėti žinoti, ar ji iš tiesų gali prieš veikiančią kamerą atlikti tai, nuo ko priklauso vaidmuo. Priklausomai nuo projekto ir susitarimo dėl atrankos, tai gali apimti eksplicitinį pozavimą, matomus lytinius organus, skirtingas sekso pozas, penetracijos kampus, oralinį seksą ir ejakuliacijos kadrų paruošimą.
Tai nėra netikėtas bandymas ir nėra būdas sužinoti, ar žmogų galima pastūmėti toliau. Tikslas priešingas. Jei visa produkcija priklauso nuo konkretaus eksplicitinio atlikimo, abiem pusėms geriau per mažą kontroliuojamą atranką išsiaiškinti, ar atlikėja iš tikrųjų jaučiasi gerai ir gali dirbti prieš kamerą, dar prieš užsakant skrydžius, lokacijas ir didesnę produkciją remiantis prielaida, kad taip ir bus.
Per šią dalį ji taip pat tikrina mane. Kaip režisuoju, kai darbas tampa eksplicitinis? Ar klausausi? Ar atmosfera tokia, kokios ji tikėjosi? Ar STOP iš tikrųjų reiškia sustoti? Ar tikrovė atrodo tokia, prie kurios ji savo noru sugrįžtų ir tai padarytų dar kartą?
Todėl atranką laikau abiejų pusių draudimu, o ne tuo, kad kažkas turi man įrodyti savo vertę.
Jei pavyksta, visą produkciją galima planuoti aplink žmogų, apie kurį dabar žinome, kad tikrai tinka. Jei nepavyksta, niekas nesusimovė. Tiesiog tai sužinojome prieš išleisdami daug daugiau pinigų, laiko ir energijos netinkamam deriniui.