Ko prodiuseriai iš tikrųjų ieško, jei esu visiška naujokė?
Pirmą kartą besifilmuojanti dalyvė negali pasiūlyti patirties, kurios neturi. Tai nebūtinai problema.
Kai kurioms produkcijoms įdomus klausimas yra, ar žmogus tinka idėjai. Ar kamera ją pastebi? Ar ji gerai bendrauja? Ar gali natūraliai judėti? Ar yra chemija su koncepcija, prodiuseriu ar kitu atlikėju? Ar ji atrodo kaip žmogus, kurį auditorija iš tiesų prisimintų?
Į šiuos klausimus atsakyti nereikia milžiniško portfolio. Kelios dabartinės nuotraukos gali parodyti išvaizdą. Pokalbis gali atskleisti, ar žmogus supranta projektą ir iš tiesų domisi. Bandomasis filmavimas gali parodyti daug daugiau apie įtaigą prieš kamerą nei dvidešimt pozuotų nuotraukų.
Patikimumas irgi svarbus, ir ši dalis neglamūriška. Ar žmogus atsako aiškiai? Ar žino, kur turi būti? Ar gali be chaoso kalbėti apie kelionę ir datas? Ar gali pasakyti, kam yra atvira, nepriversdama visų spėlioti? Produkcijos kainuoja pakankamai, kad galimybė lengvai suplanuoti darbą su žmogumi turėtų tikrą vertę.
Būti naujoke netgi gali geriau tikti tam tikriems darbams. Metų patirtį įprastoje pornografijoje turinti dalyvė gali būti techniškai puiki, bet jau turėti labai išmoktus judėjimo, pozavimo ir reagavimo į kameras būdus. Jei projektui reikia nejaukumo, realizmo ar žmogaus, kuris vis dar atrodo paprastas, naujokė gali suteikti ką nors kita.
Tai nereiškia, kad „nauja“ automatiškai patrauklu. Žmogus vis tiek turi turėti vaidmeniui tinkamą išvaizdą, įtaigą ar asmenybę. Tiesiog patirties trūkumas nėra tas pats, kas vertės trūkumas.
Sekėjai vėl yra atskiras klausimas. Jei prekės ženklas samdo todėl, kad žmogus atsiveda didelę auditoriją, sekėjų skaičius svarbus. Jei atrenku todėl, kad manau, jog ji tinka filmui, tai gali būti beveik visai nesvarbu.
Būdamas naujoku neklastočiau profesinės istorijos. Jei tai pirmas filmavimas, pasakyk. Jei niekada nebuvai nuoga prieš kamerą, pasakyk ir tai. Prodiuserio, kuris iš tikrųjų nori naujokių, žodis „pirmas“ negąsdina.
Mano atranka dažnai prasideda nuo žmogaus, o ne CV. Man įdomu, ar yra kažkas, kas tampa įdomiau įjungus kamerą.
Yra dar viena savybė, kurią sunku pamatyti portfolio: ar žmogus gali nustoti galvoti, kaip gerai atrodyti. Daug modelio darbo mokymų moko saugoti geriausius kampus. Filmui kartais reikia priešingai. Sumišimo, negražaus verkimo, juoko netinkamu momentu, nepozuojančio veido. Jei dalyvė gali leisti personažui perimti kontrolę, užuot nuolat tikrinusi, ar vis dar atrodo patraukliai, tai gali būti daug vertingiau už tobulą pozavimą.