Ar prieš fotosesiją ar filmavimą tikrai reikia siųsti nuogas nuotraukas?
Paprastai ne.
Fotografas ar prodiuseris, žinoma, turi žinoti, kaip atrodo darbui samdomas žmogus. Tai automatiškai nereiškia, kad reikia naujų nuogų ar eksplicitinių nuotraukų, padarytų specialiai jam.
Pirmai paraiškai kelios nesenos paprastos nuotraukos dažnai pasako daugiau nei nugludintas portfolio. Dabartinis veidas, plaukai, visas kūnas, tatuiruotės, auskarai, bendra kūno forma. Nieko sudėtingo. Portfolio gali būti kelerių metų senumo, stipriai retušuotas arba sukurtas su įvaizdžiu, kuris turi mažai bendro su tuo, kaip žmogus atrodo šiandien.
Jei prašoma daugiau, vienas klausimas daug ką išaiškina: ką tiksliai tau reikia pamatyti, ko nerodo mano įprastos dabartinės nuotraukos?
Kartais atsakymas pagrįstas. Tatuiruotė svarbi koncepcijai. Kūno pokyčiai reiškia, kad senas portfolio nebenaudingas. Prodiuseris turi žinoti, ar konkretus kadravimas veiks. Gerai. Vis tiek gali būti neeksplicitinis būdas tai parodyti.
Įtarimą man keltų mintis, kad seksualinių nuotraukų siuntimas kažkaip įrodo rimtumą. Rimtumą galima parodyti aiškiai bendraujant, atvykstant, suprantant projektą ir pasirašant sutartį. Tam nereikia kurti nemokamos seksualinės medžiagos, kol dar nėra darbo.
Taip pat skiriasi nuoroda į nuogumo darbus, kuriuos jau pati pasirinkai publikuoti, ir naujos medžiagos kūrimas nepažįstamam žmogui, kuris jos prašo privačiai. Pirmu atveju rodai portfolio. Antru paraiškos procesas gali pavirsti turinio gamyba, niekam nepripažįstant, kad būtent taip nutiko.
Jei prašymai darosi vis eksplicitiškesni, o pats projektas lieka miglotas, sustočiau ir paklausčiau, ko konkrečiai šiuo atrankos procesu siekiama.
Mano projektams eksplicitinių paraiškos nuotraukų nereikia. Noriu žinoti, kaip žmogus atrodo dabar ir ar iš tikrųjų tinka projektui. Jei eksplicitinei produkcijai vėliau reikia eksplicitinio bandomojo filmavimo, tai yra atskiras sutartas etapas su savo sąlygomis. Jis neslepiamas paraiškoje.
Yra ir praktinė priežastis paraiškos etapą palikti paprastą: privačios eksplicitinės nuotraukos sukuria atskirą privatumo problemą. Kuo daugiau intymios medžiagos kopijų išsiunti prieš tikrą susitarimą, tuo daugiau žmonių ir įrenginių turi tai, ko galbūt niekada nenorėjai publikuoti. Tai nereiškia, kad patikimas prodiuseris niekada negali prašyti svarbios vaizdinės informacijos. Tai reiškia, kad prašymas turi turėti aiškų tikslą ir būti proporcingas priimamam sprendimui.
Jei darbas vėliau pereina į eksplicitinę atranką ar bandomąjį filmavimą, tuomet daug aiškiau galima išbandyti eksplicitinį darbą prieš kamerą, nes visi žino, koks projektas, kas dalyvauja, kas įrašoma ir kas nutinka bandomajai medžiagai. Paraiškos nuotraukos ir atranka prieš kamerą yra du skirtingi etapai, ir taip jie turėtų jaustis.