Atskiras pasaulis

Loke Utgard yra kažkur tarp filmo suaugusiesiems ir pasakojimo.

Istorija nėra tam, kad slėptų, kas tai per produkcija. Tai eksplicitiniai filmai suaugusiesiems. Bet manau, kad fantazija tampa daug stipresnė, kai yra priežastis, kodėl tie žmonės kartu, ir tikroviškas kelias iki to, kas galiausiai nutinka.

Kas tie žmonės? Kodėl jie susitiko? Kas vyksta tarp jų? Ir kas verčia situaciją lėtai judėti nuo įprastos prie intymios?

Šis vystymas yra patirties dalis.

Žvilgsnis, pokalbis, netikėta galimybė, neįprastas ryšys ar tiesiog buvimas netinkamoje ar tinkamoje vietoje tinkamu metu fantazijai gali duoti daug daugiau nei staigus šuolis tiesiai į eksplicitinę dalį.

Istorija skirta sužadinti pojūčius, auginti laukimą ir duoti žiūrovui kažką, į ką jis galėtų įsivaizduoti save. Eksplicitinis finalas lieka tikslu, bet kelias iki jo turi jaustis natūralia to, kas vyko prieš tai, pasekme, o ne kažkuo priklijuotu prie nesusijusios scenos.

Kuriu pirmiausia auditorijai, kurią suprantu, nes pats jai priklausau: paprastiems vidutinio amžiaus vyrams, kurių kasdienybėje dažnai daug daugiau rutinos ir atsakomybės nei nenuspėjamumo ir fantazijos.

Su tokiu žiūrovu mane domina jausmas: tai galėjo nutikti man.

Paprastas vyras. Tikroviška moteris. Tikėtina vieta. Nutinka kažkas netikėto, aplinkybės pasikeičia, istorijos viduje ribos pasislenka ir normali situacija pavirsta tuo, kas paprastai egzistuoja tik vaizduotėje.

Techninė kokybė svarbi, bet techninis tobulumas tokio susitapatinimo nesukuria. To nesukuria ir tarpusavyje pakeičiami atlikėjai arba scenarijus, kuriuo niekas netiki nė sekundės.

Tikslas yra sumaišyti pasakojimą su eksplicitiniu filmu suaugusiesiems ir naudoti vieną kitam sustiprinti.

Tikri žmonės. Tikra chemija. Tikroviškos fantazijos.