MENAS

Loke Utgard dirba su provokuojančia fotografija ir filmu, tyrinėdamas troškimą, senėjimą, pažeidžiamumą, seksualumą ir ribą tarp fine art ir pornografijos.

Kuratoriams, galerijoms, muziejams ir parodų organizatoriams, ieškantiems menininkų, dirbančių su kūnu, intymumu ir socialiniu tabu, žemiau esantis menininko tekstas pristato praktiką ir pasikartojančius jos klausimus.

Parodų ir seansų pasiūlymus galima aptarti tiesiogiai su menininku. Nurodyk instituciją ar erdvę, kuratorinę temą, siūlomą formatą, vietą ir datas bei dominančius kūrinius.

Rašyk contact@lokeutgard.com, kad aptartume pasiūlymą ir atitinkamų kūrinių prieinamumą.

Įsigyjamus fotografijos kūrinius žiūrėk riboto leidimo erotiniuose ir provokuojančiuose fine art spaudiniuose Kolekciniuose leidimuose. Įsigijimo ir parodų užklausos tvarkomos atskirai.

contact@lokeutgard.com · Kolekciniai leidimai

Mane domina privatus gyvenimas ir mintys po tvarkinga versija.

Troškimas, senėjimas, trauka, gėda, fantazija, pažeidžiamumas, seksas, kontrolė, pavydas, švelnumas, viltis, skirtumas, bjaurumas, humoras ir visi dalykai, kuriuos visiškai paprasti žmonės nešiojasi savyje, rodydami pasauliui daug labiau sutvarkytą savo versiją.

Neišvengiamai tai tyrinėju iš vietos, kur pats stoviu: kaip vidutinio amžiaus baltas vyras, stebintis savo kūno senėjimą ir kartu pastebintis, kad smalsumas, troškimas ir vaizduotė nebūtinai sensta tuo pačiu tempu.

Yra nesutapimas. Plyšys.

Ir žinau, kad jame nesu vienas.

Tiek daug dalykų lieka neišsakyta ir vis tiek kasdien tyliai sėdi tamsesniuose mūsų proto kampuose.

Šis prieštaravimas mane žavi.

Apvalkalas keičiasi. Kartais dramatiškai. Bet kas nutinka žmogui viduje? Kas nutinka traukai? Seksualumui? Fantazijai? Kas nutinka dalykams, kurių vis dar norime, bet vis labiau jaučiame, kad neturėtume norėti?

Daug mano darbo prasideda nuo tos mažos nejaukios yuck reakcijos.

Ir atvirai, manau, tai geras dalykas.

Dažnai seku ją kaip šuo kvapą. Link nejaukios minties, socialiai netinkamo troškimo, fantazijos, kurią žmogus iškart nori paslėpti, atmesti ar pasmerkti.

Per senas.

Per jauna.

Per seksualu.

Per žalia.

Per intymu.

Per bjauru.

Per daug.

Užuot iškart nusisukęs, paprastai noriu žinoti, kodėl.

Kartais diskomfortas įspėja apie kažką svarbaus.

Kartais tiesiog priėjome vieną iš tų nematomų kultūrinių ribų, kurias ankstesnės kartos kadaise nubrėžė ir kurių niekas seniai neklausė, kodėl jos apskritai ten yra.

Neturiu ypatingos pagarbos ribai vien todėl, kad ji sena.

Tai nereiškia, kad kuriu vaizdus tik dėl šoko. Šokas pats savaime labai greitai tampa nuobodus.

Daug labiau mane domina prieštaravimas.

Grožis ir irimas.

Jaunystė ir amžius.

Jėga ir pažeidžiamumas.

Kontrolė ir jos paleidimas.

Švelnumas ir vulgarumas.

Įprasta ir eksplicitinė.

Tai, ką rodome, ir tai, ką galvojame.

Kartais tam reikia veido ar žvilgsnio.

Kartais senos rankos ant jaunos odos.

Kartais nuogumo.

Kartais sekso.

Nelaikau jų atskirais meno pasauliais.

Žmogaus kūnas tiesiog dar viena kalba, o seksualumas yra vienas seniausių ir stipriausių dalykų, kuriuos žmonės šimtmečius tuo pačiu metu švenčia, slepia, reguliuoja, fantazuoja ir apsimeta apie juos negalvojantys.

Daug tų pačių klausimų tyrinėju ir per filmą.

Mane žavi, kas nutinka, kai žanrai, kurie neva turėtų likti atskirti, pradeda maišytis.

Trumpas filmas ir filmas suaugusiesiems.

Drama ir pornografija.

Fantazija ir realizmas.

Fine art ir vulgarumas.

Kažkas gražiai kinematografiško staiga tampa eksplicitiniu.

Kažkas eksplicitinio atsisako nustoti būti žmogišku.

Fantazija gali dešimtmečius privačiai gyventi žmogaus galvoje ir niekada nebūti pasakyta garsiai. Filmas leidžia man leisti jai kvėpuoti, judėti, auginti personažus ir galiausiai fiziškai tapti tikra ekrane.

Tai mane domina daug labiau nei tiesiog tradicinės pornografijos vizualinės kalbos kartojimas.

Kodėl tikroviškas trumpas filmas turėtų nusisukti tada, kai seksas tampa tikras?

Kodėl eksplicitinis seksas turėtų staiga atsisakyti personažo, emocijos ir istorijos?

Kodėl taip ramiai žiūrime į simuliuotą smurtą, mirtį, neapykantą ir žiaurumą, bet vis dar giliai nejaukiai jaučiamės, kai kamera atsisako išeiti iš kambario per vieną iš įprasčiausių žmogaus veiklų?

Šios ribos mane domina.

Ir man patinka jas peržengti.

Manęs taip pat ypač nežavi didelė dalis pasaulio, kurį aplink save sukūrėme.

Šiuolaikiniame gyvenime labai daug vaidinimo.

Kaip atrodyti.

Kaip elgtis.

Kokias nuomones turėti.

Kokią moralę rodyti.

Kam daryti įspūdį.

Kaip daryti įspūdį.

Kokį kūną pateikti.

Kokie troškimai priimtini.

Kokias mintis saugu pripažinti.

Ką būtina slėpti.

Kuriame tapatybes kolegoms, draugams, partneriams, nepažįstamiems ir vis labiau internetinei auditorijai, o tada eikvojame milžinišką energiją joms palaikyti.

Kiekvienas tampa savo mažu PR skyriumi.

Man tai vargina.

Ir dažnai atrodo neįtikėtinai paviršutiniška.

Todėl daug mano darbo domina akimirkos, kai tas nugludintas paviršius įskyla.

Sekundė, kai žmogus pamiršta pozą.

Mintis, kurios tikriausiai neturėtų pripažinti.

Troškimas, neatitinkantis pateiktos tapatybės.

Socialiai nejauki trauka.

Kūnas, atsisakantis likti jaunas.

Emocija, kuri nėra graži.

Fantazija, verčianti iškart pasakyti: Ne. Tai šlykštu.

Dažnai būtent ten tampu smalsus.

Stumiu ribas, nes jos parodo, kur žmonės pradeda emociškai įsitraukti.

Kartais tai padaro darbą nepopuliarų.

Kartais nekenčiamą.

Kartais mylimą.

Kartais žmonės juokiasi.

Kartais atsitraukia.

Kartais žiūri daug ilgiau, nei planavo.

Visos šios reakcijos mane domina.

Man nėra ypač svarbu, kad visiems patiktų tai, ką darau, ir beveik nedomina idėjų gludinimas tol, kol jos nebegali nieko paliesti ar suerzinti.

Jei visi iškart sutinka, kad vaizdas skoningas, tinkamas ir gražus, kartais pagalvoju, ar išvis ką nors atradau.

Fotografija nesibaigia žmonėmis kadre.

Žiūrovas atsineša į darbą savo istoriją, moralę, trauką, išankstines nuostatas, smalsumą, gėdą ir diskomfortą.

Du žmonės gali žiūrėti į tą patį vaizdą ir matyti visiškai skirtingus dalykus.

Vienas mato grožį.

Kitas nepadorumą.

Vienas mato išnaudojimą.

Kitas laisvę.

Vienas mato humorą.

Kitas mato tai, ko desperatiškai būtų norėjęs niekada nepamatyti.

Šis atstumas mane labai domina.

Kartais net nesu tikras, kad tikrasis fotografijos objektas yra žmogus joje.

Gal tai žmogus, stovintis prieš ją.

Sąmoningai lieku privatus ir dirbu vardu Loke Utgard.

Nelabai noriu, kad žmogus už kameros taptų tema.

Darbo pakanka.

Ir gal verta vieno įspėjimo.

Tikriausiai nesu labai jautriems žmonėms.