Ką turėčiau žinoti prieš keliaudama į akto fotosesiją ar pornografinį filmavimą?
Kelionė kiekvieną nesusipratimą pabrangina.
Jei vietinis filmavimas pasirodo netinkamas, išvykimas gali reikšti sėsti į traukinį ir važiuoti namo. Jei atskridai į kitą šalį, tas pats sprendimas apima bagažą, viešbučius, skrydžius ir tai, kad esi nepažįstamoje vietoje. Todėl, mano manymu, nuobodžias detales reikia sutvarkyti prieš kelionę.
Turėtum žinoti vietos tipą, kur apsistosi, kas užsako apgyvendinimą, kaip ten pateksi ir kas iš tikrųjų bus kambaryje. Jei filmavimą organizuojantis žmogus taip pat dalyvauja turinyje, tai neturėtų tapti staigmena po registracijos viešbutyje. Tas pats galioja kitiems atlikėjams.
Pats darbas irgi turėtų būti pakankamai aiškus, kad galėtum jį įsivaizduoti. Ką kuriate? Kiek tai eksplicitiška? Kiek valandų? Kiek scenų? Ir fotografija? Matomas veidas? Pseudonimas? Migloti žodžiai tampa ypač nenaudingi, kai kas nors jau sumokėjo už skrydį.
Pinigai priklauso tam pačiam pokalbiui. Atlygis, valiuta, kelionės kompensavimas, viešbutis, maistas, vietinis transportas, mokėjimo laikas ir atšaukimas. Jei ką nors apmoki pirma ir atgauni vėliau, tiksliai žinok, kas tai.
Publikavimą taip pat reikia suprasti prieš kelionę. Kur pasirodys darbas? Kas jį kontroliuoja? Ar ištraukas ar nuotraukas galima naudoti reklamai? Dalyvei neturėtų reikėti nusileisti kitoje šalyje, kad sužinotų, jog platinimas platesnis nei manė.
Manau, svarbus ir bazinis praktinis savarankiškumas. Turėk savo telefoną. Išlaikyk prieigą prie kelionės dokumentų. Žinok, kur apsistoji ir kaip išvyktum, jei projektas staiga nustotų atrodyti prasmingas. Tai ne paranoja. Tai tokia pati kelionių disciplina, kurią taikyčiau bet kokiai nepažįstamai darbo kelionei.
Tikslas visa tai sutvarkyti iš anksto nėra padaryti filmavimą biurokratišką. Priešingai. Kai svarbūs praktiniai klausimai jau išspręsti, pati produkcija gali būti daug laisvesnė ir spontaniškesnė.
Taip man patinka dirbti. Kelionė, dalyviai, apimtis, atlygis ir publikavimas neturėtų tapti nauja informacija jau atvykus.
Prieš tarptautinį užsakymą taip pat norėčiau bent vieno normalaus skambučio, užuot viską tvarkius fragmentuotomis žinutėmis. Daug lengviau pastebėti painiavą, kai du žmonės iš tiesų aptaria dieną nuo atvykimo iki išvykimo. Kur susitinkame? Kas vyks pirmiausia? Kada bandymas ar dokumentai? Kada sumokama? Kelintą realistiškai baigiame?
Kai kurios dalyvės taip pat nusprendžia patikimam žmogui pasakyti, kur apsistoja ir kada vėl susisieks. Tai normalus keliautojos elgesys, ne kaltinimas produkcijai. Profesionalaus prodiuserio neturėtų gąsdinti, kad dalyvė turi kontaktą už produkcijos ribų.